Norvegų tarmės: kodėl visi kalba skirtingai

Kodėl nėra „taisyklingos“ šnekamosios norvegų kalbos

Daugumoje Europos šalių sostinės šneka ilgainiui tapo norma. Norvegija pasuko kitu keliu. Po 400 metų unijos su Danija rašomoji kalba buvo danų, o išsilavinę Christianijos (Oslo) ir Bergeno gyventojai kalbėjo daniškai nuspalvinta norvegų kalba. Kai XIX amžiuje norvegai ėmė kurti savo kalbą, daugelis teigė, kad tikroji norvegų kalba yra ūkininkų ir žvejų tarmės. Ši mintis išliko iki šiol.

Šiandien joks įstatymas nenurodo, kaip reikia kalbėti. Mokytojai neturėtų taisyti mokinio tarmės, o vaikai mokosi rašyti bokmål arba nynorsk, bet kalba taip, kaip namuose. Tai, ką daugelis vadina „standartine rytų norvegų kalba“, tėra Oslo apylinkių šneka. Ją dažnai girdime per televiziją ir vadovėliuose, tačiau oficialaus statuso ji neturi.

Rytai, vakarai, šiaurė ir Trøndelagas

Kalbininkai tarmes paprastai skirsto į keturias grupes: rytų, vakarų, trionderų ir šiaurės norvegų. Ribos neryškios, o vienas slėnis gali skambėti kitaip nei kaimyninis, bet keli žodžiai pasako labai daug.

Klasikinis testas – žodis jeg (aš). Osle išgirsite jeg arba „jæ“. Bergene ir didelėje vakarų pakrantės dalyje sakoma eg. Trøndelage ir Šiaurės Norvegijoje daugelis sako æ arba æg, o kai kuriose vidaus srityse, pavyzdžiui, Hedmarke ir Gudbrandsdalene, galima išgirsti i arba je. Žodis ikke (ne) kinta ne mažiau: ikke Osle, ikkje vakaruose, itj Trondheime ir dažnai ikkje arba ikke šiaurėje.

Yra ir gramatinių skirtumų. Bergeno tarmėje tik dvi giminės, nes moteriškoji susiliejo su vyriškąja, todėl ten sakoma en bok, o ne ei bok. Trionderų tarmėje galūnė dažnai nukrinta: „å kast“ vietoj å kaste. Klausiamasis žodis hva (kas) Bergene virsta ka, o Trondheime – kå.

Virpamoji r ir „skarre-r“

Išgirsite dviejų rūšių r. Didžiojoje šalies dalyje tariama virpamoji arba mušamoji r, tariama liežuvio galiuku. Tačiau juostoje palei pietų ir vakarų pakrantę, nuo Kristiansanno ir Arendalio iki Stavangerio ir Bergeno, žmonės taria vadinamąją skarre-r, kuri susidaro gerklės gale, maždaug kaip prancūzų ar vokiečių kalboje. Abu variantai taisyklingi, ir niekas Bergene nemanys, kad virpamoji r skamba keistai.

Dar vienas bruožas – vadinamoji „storoji l“ (tjukk l), mušamasis garsas tokiuose žodžiuose kaip sol (saulė) ir gul (geltonas). Ji paplitusi didelėje Rytų Norvegijos dalyje ir Trøndelage, o daugelis Oslo gyventojų ją taria nė nepagalvoję, nors ilgą laiką ji laikyta kaimietiška. Jums jos mokytis nereikia, bet verta ją atpažinti.

Kaip susitvarkyti besimokant

Pasirinkite vieną modelį ir jo laikykitės. Dauguma vadovėlių ir programėlių remiasi rytų norvegų kalba – tai saugus pasirinkimas kalbant. Jei gyvenate Stavangeryje ar Tromsø, vietinių žodžių vis tiek prisirinksite, ir tai visiškai normalu.

Klausantis verta išmokti dažniausius maždaug dvidešimties dažnų žodžių variantus: jeg (aš), ikke (ne), hva (kas: ka, kva, kå), hvordan (kaip: korsn, koss, åssen), vi (mes: me, mæ) ir hvem (kas, kuris asmuo: kem, kæm). Kai atpažinsite ka Bergene ir kå Trondheime, pusė painiavos išnyks.

Žiūrėkite serialus su norviškais subtitrais. NRK subtitruoja beveik viską, juos įjungsite NRK TV programėlėje. Jei kolega iš Sunnmørės pasako ką nors, ko nesupratote, tiesiog paklauskite: „Kan du si det en gang til?“ Niekas neįsižeis. Norvegai ir patys sunkiai supranta vieni kitų tarmes, ypač iš atokių slėnių.

Tarmė darbe, parlamente ir per NRK

Kalbėti tarme Norvegijoje nėra menko išsilavinimo ženklas. Ministrai kalba tarme nuo Stortingo tribūnos, o nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio NRK leidžia žinių vedėjams ir reporteriams eteryje kalbėti savo tarme. Orų pranešėja iš Nordlando – visiškai įprastas reiškinys.

Tai taip pat reiškia, kad nederėtų taisyti ar mėgdžioti kieno nors tarmės juokais, nebent tą žmogų gerai pažįstate. Juokas apie tai, kaip kalba bergeniečiai, tinka tarp draugų, bet iš naujoko lūpų gali nuskambėti nemandagiai. O štai klausimas „Hvor kommer du fra? Jeg hører at du ikke er fra Oslo“ (Iš kur jūs? Girdžiu, kad ne iš Oslo) – puikus būdas pradėti pokalbį. Žmonės mėgsta pasakoti apie savo gimtąsias vietas.

Jūsų akcentas taip pat yra šio paveikslo dalis. Norvegai pratę prie daugybės kalbėjimo būdų, tad lenkiškas ar lietuviškas akcentas – tik dar vienas. Aiški gramatika svarbiau nei tobula Oslo melodija.