Daiktavardžiai: giminė ir artikeliai

Apie ką tai?

Daiktavardis – tai žodis, kuris įvardija daiktą, žmogų, gyvūną ar sąvoką: automobilis, mokytojas, katė, meilė. Norvegų kalboje kiekvienas daiktavardis turi giminę, o giminė nulemia mažą žodelį prieš jį: «en bil» (automobilis), «ei jente» (mergaitė), «et hus» (namas).

Norvegų daiktavardžiai turi dvi svarbias formas. Neapibrėžtąją formą («ubestemt form») vartoji, kai daiktas pokalbyje naujas, nežinomas arba «bet koks»: «en bil» – kažkoks automobilis. Apibrėžtąją formą («bestemt form») vartoji, kai abu žinote, apie kurį daiktą kalbama: jis jau minėtas, jis vienintelis arba tai aišku iš situacijos: «bilen» – tas automobilis. Trumpa istorija: «Jeg kjøpte en bil i går. Bilen er rød.» (Vakar nusipirkau automobilį. Tas automobilis raudonas.) Iš pradžių automobilis klausytojui naujas, todėl «en bil». Paskui jau žinoma, kuris, todėl «bilen».

Lietuvių kalboje artikelių nėra, todėl šis skirtumas tau visiškai naujas. Lietuviai tai parodo kitaip: kontekstu, žodžių tvarka («Automobilis stovi prie namo» ir «Prie namo stovi automobilis») arba žodžiais «tas», «ta», «kažkoks». Norvegų kalba tai turi parodyti visada, prie kiekvieno daiktavardžio. Apibrėžtoji forma daroma su galūne: «bilen», «jenta», «huset». Ji vartojama ir vieninteliams daiktams: «Sola skinner» (šviečia saulė).

Mokykis kiekvieno žodžio su en, ei arba et ir kaskart paklausk savęs: ar daiktas naujas, ar jau žinome, kuris? Jei lietuviškai tiktų «tas/ta», norvegiškai beveik visada reikia apibrėžtosios formos.